Fizinio pasyvumo sąsaja su lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis

Sveikos gyvensenos veiksnių sąsajos su lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis yra vienos aktualiausių šiuolaikinės visuomenės sveikatos temų. Sveikos gyvensenos sudėtinė dalis – pakankamas fizinis aktyvumas yra svarbus veiksnys sveikatos stiprinimui ir lėtinių neinfekcinių ligų profilaktikai [1]. Fizinis aktyvumas, įskaitant reguliarią sportinę veiklą ir fizinį lavinimą, yra labai svarbus visais gyvenimo etapais, dėl jo sumažėja rizika susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis bei kai kurių rūšių vėžiu ir diabetu, pagerėja raumenų ir kaulų sistemos būklė, kūno masės kontrolė, taip pat daromas teigiamas poveikis psichikos sveikatos ugdymui ir kognityviniams procesams [2].

Daugiau nei 75% visų mirčių sukelia keturios pagrindinės lėtinės ligos: vėžys, širdies ligos, diabetas ir kvėpavimo takų ligos. Lėtinės neinfekcinės ligos yra lėtinių būklių priežastis, kur sveikatos raštingumas atlieka didžiausią vaidmenį įgalindamas žmones patiems valdyti lėtinių neinfekcinių ligų išsivystymo tikimybę [3]. Pažymima, kad keičiant gyvensenos įpročius galima pagerinti gyventojų sveikatą ir pailginti jų gyvenimo trukmę, nes būtent fizinis aktyvumas yra vienas pagrindinių sveikatą lemiančių veiksnių [1]. Remiantis PSO duomenimis reguliaraus fizinio aktyvumo nauda yra akivaizdi, nes sumažina riziką susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, arterine hipertenzija, diabetu ir net tam tikromis vėžio formomis. Be to fiziškai aktyvi veikla daro teigiamą poveikį psichikos sveikatai, nes mažina stresą, nerimą ir depresiją. Fizinio krūvio metu išsiskiria biologiškai aktyvios medžiagos, kurios veikia atmintį, pažintinius procesus tokiu būdu atitolinama galimybė susirgti Alzheimeriu ir įvairiomis senatvines demencijos formomis [4].

Meta analizių duomenimis fizinis neveiklumas yra ketvirtasis mirtingumą lemiantis rizikos veiksnys pasauliniu mastu, nes 31,1 proc. suaugusiųjų yra fiziškai neaktyvūs arba jų fizinio aktyvumo lygis yra žemas. Todėl prognozuojama, kad artimiausiu metu fizinio aktyvumo stoka iš viso sukels 5,3 milijono mirčių iš 57 milijonų žmonių, o tai sudaro 9 proc. priešlaikinio mirtingumo ir 6–10 proc. viso pasaulio mirčių nuo pagrindinių lėtinių neinfekcinių ligų [4]. Individų, kurie mankštinasi mažiausiai 90 min. per savaitę, tikėtina gyvenimo trukmė yra vidutiniškai trimis metais ilgesnė nei fiziškai pasyvių žmonių, o tų kurie papildomai skiria dar bent 15 min. fiziškai aktyviai veiklai, bendro mirtingumo rizika sumažėja net 4 proc. [5] .

Kuo daugiau laiko praleidžiama sėdint, tuo didesnė mirtingumo rizikos proporcija, nes 7-nių ir daugiau valandų sėdėjimas prie monitorių ekranų (televizoriau, kompiuterio, telefono ir kt.) didina bendrą mirtingumą net ir tuomet, jei kitu laiku tas pats individas užsiima didelio intensyvumo fiziškai aktyvia veikla [6]. Remiantis Higienos instituto duomenimis, 2017 m. mažas fizinis aktyvumas nulėmė 9,7 % susirgimų bei mirčių nuo krūties vėžio, tarp 15–75 m. moterų Lietuvoje [7]. Fizinis pasyvumas ir laikas praleidžiamas sėdint didina piktybinių navikų išsivystymo tikimybę. Tyrimas atskleidė, kad moterų, kurios buvo vidutiniškai fiziškai aktyvios, krūties vėžio rizika buvo 6 proc. mažesnė, o labai fiziškai aktyvių – net 14 proc. mažesnė nei fiziškai pasyvių moterų. Vyrai ir moterys, kurie buvo vidutiniškai fiziškai aktyvūs, turėjo 17 proc. mažesnę storosios žarnos vėžio riziką nei fiziškai pasyvūs [8].

Vis tik viena svarbiausių fizinio aktyvumo funkcijų yra dalyvauti energijos balanso palaikyme, todėl neabejotinai fizinis pasyvumas įtakoja kūno svorio augimą [4]. Nors laikoma, kad nutukimas yra daugelio veiksnių apimančių genetinius, aplinkos, socialinius, kultūrinius ir psichologinius komponentus padarinys, dabartinė nutukimo epidemija daugiausia susijusi su elgesio įpročių pokyčiais, išskiriant fizinio aktyvumo stoką ir per didelį riebalų energijos suvartojimą [8]. Tris mėnesius taikomas reguliarus fizinis aktyvumas ir kalorijų apribojimas nutukusiems žmonėms padeda sumažinti svorį ir kūno masės indeksą, pagerinti nutukusių asmenų kognityvines funkcijas, ypač atminties rodiklius, taip pat ženkliai pagerinti judesių valdymo rodiklius [9].

2017 m. per mažas Lietuvos gyventojų fizinis aktyvumas nulėmė 6,5 % cukrinio diabeto atvejų tarp visų 15–75 m. žmonių, sirgusių bei mirusių nuo šios ligos [7]. Pateikta nemažai mokslinių tyrimų bei metodikų, kuriuose fizinis aktyvumas yra viena pagrindinių priemonių padedanti išvengti nepageidaujamo svorio prieaugio ir jį sumažinti siekiant išvengti cukrinio diabeto ir kitų endokrininės sistemos ligų [10]. Įrodyta, kad fiziškai aktyvių žmonių ląstelės yra jautresnės insulinui, nes su maistu gauta gliukozė greičiau patenka į ląstelių vidų, todėl net vidutinis fizinis aktyvumas cukrinio diabeto riziką vidutiniškai sumažina 25 proc., o didelis – 28 proc., palyginti su fiziškai neaktyviais žmonėmis [11].

Reguliarus fizinis aktyvumas yra puiki prevencinė ir gydomoji priemonė taikytina mažiausiai 26-šioms lėtinėms neinfekcinėms ligoms [12]. Taigi fizinis pasyvumas itin reikšmingas veiksnys įtakojantis daugelio lėtinių neinfekcinių ligų išsivystymą.

Parengė visuomenės sveikatos specialistė, vykdanti visuomenės sveikatos stiprinimą Eglė Dvilevičienė

Literatūros šaltiniai:

  1. Strukčinskienė B., Pačiauskaitė I., Griškonis S., Strukčinskaitė V., Stasiuvienė D., Griškonytė I. (2014). Klaipėdos miesto gyventojų gyvensena: fizinio aktyvumo ypatumai. Visuomenės sveikata, 24 (5), 16-19.
  2. Europos komisija (2017). Komisijos tarnybų darbinis dokumentas. Šalies ataskaita. Lietuva 2017. Briuselis: Europos komisija.
  3. Rapolienė L., Eigėlytė E., Gedrimė L., Norkienė S., Sąlyga J. (2017). Gyventojų informuotumas apie sveiką gyvenseną. Visuomenės sveikata, 27 (6), 80-84.
  4. Worl Healt Organization (2015). Eleventh annual meeting of HEPA Europe European network for the promotion of healthenhancing physical activity, Istanbul, Turkey: Report of a WHO meeting.
  5. Wen C. P., Wai J. P., Tsai M. K., Yang Y. C., Cheng T. Y., Lee M. C., Chan H. T., Tsao C. K., Tsai S.P., Wu X. (2011). Minimum amount of physical activity for reduced mortality and extended life expectancy: a prospective cohort study. Lancet, 378 (9798), 1244-1253.
  6. Matthews C. E., Moore S.C., Sampson J., Blair A., Xiao Q., Keadle S. K., Hollenbeck A., Park Y. (2015). Mortality Benefits for Replacing Sitting Time with Different Physical Activities.Medicine and science in sports and exersize, 47 (9), 1833-1840.
  7. Higienos institutas (2018). Suaugusiųjų gyvensenos tyrimas. 2018 m. rodiklių suvestinė ataskaita. Vilnius: Higienos institutas.
  8. Kyu H. H. ir kt.. (2016). Physical activity and risk of breast cancer, colon cancer, diabetes, ischemic heart disease, and ischemic stroke events: systematic review and dose-response meta-analysis for the Global Burden of Disease Study 2013. British Medical Association, (9) 354, 3857-3869.
  9. GolubicEkelund U., Wijndaele K., Luben R., Khaw K. T., Wareham N. J., Brage S. (2012). Rate of weight gain predicts change in physical activity levels: a longitudinal analysis of the EPIC-Norfolk cohort. Europe PMC Author Manuscripts, 37 (3), 404-409.
  10. Skurvydas A., Kasparavičiūtė G., MickevičienėD., Danilevičienė L. (2017). Sveikata, reabilitacija ir taikomasis fizinis aktyvumas. Sporto mokslas, 3 (89), 11-17.
  11. Ekelund U. ir kt. (2015). Physical activity and all-cause mortality across levels of overall and abdominal adiposity in European men and women: the European Prospective Investigation into Cancer and Nutrition Study (EPIC). American Society for Clinical Nutrition, (3) 101, 613-621.
  12. Petronytė G., Janonienė R. (2017). Suaugusiems asmenims skirtų fizinio aktyvumo intervencijų, kurias vykdant taikomos savikontrolės priemonės, veiksmingumas ir ekonominis efektyvumas. Visuomenės sveikata, 2 (77), 9-20.